Kaip augame

  • Didžiausias ir įtikinamiausias mokytojas yra pavyzdys ir mes mokomės vieni iš kitų – vaikai iš mokytojų, mokytojai iš vaikų, vaikai iš vaikų. Esame apsupti žmonių, iš kurių norisi mokytis, su kuriais norisi būti.
  • Nuolatos esame Gamtos glėbyje, jos skaidrume, paprastume, grožyje, dosnume, ramybėje ir tai mus keičia, augina.
  • Žaidžiame, mokomės žaisti, nes tai nuostabus būdas augti, nes giliąja prasme gyvenimas yra gerumo ir pažinimo žaidimas.
  • Kalbamės apie tai, kas  mums rūpi, kas svarbu, ką jaučiame, kuo norime pasidalinti.
  • Mokomės džiaugtis kiekvieno žmogaus augimu, mažais ir dideliais atradimais.
  • Primirštame žodį „ne“ ir prisimename žodžius „nuostabu“, „darome“.

Temos, jungiančios visas stovyklų veiklas

Pažinimo džiaugsmo stovyklas ir visas jų veiklas vienija kelios pagrindinės jungiančios temos. Toliau – šiek tiek apie jas.

Draugystė ir santykiai tarp žmonių, žmogaus ir kitų gyvųjų būtybių, žmogaus ir Dievo, gamtos yra patys svarbiausi dalykai mūsų gyvenime. Todėl visų šios stovyklos veiklų didžioji prasmė yra sukurti kuo palankesnę erdvę šiems santykiams rastis, augti, tapti vis nuoširdesniais. Dalyvaujančių vaikų ir mokytojų dėka gyvenimas stovykloje visada yra kupinas bendravimo, bendrų veiklų, geranoriškos, šeimyniškos nuotaikos, paprastumo ir geros ramybės. Tai sukuria palankią ir saugią aplinką išreikšti save, atsiskleisti, mokytis bendrauti, nebijoti suklysti, geriau suprasti kitus, atrasti bendrumus, mokytis išgirsti ir priimti žmones tokius, kokie jie yra.

Kūryba ir menai plačiąja prasme.  Prigimtinis noras ir gebėjimas kurti yra kiekvieno vaiko širdyje,  kūrybos procesai džiugina, ugdo ir išlaisvina, todėl stovykloje nuolatos kuriame mažus ir didesnius dalykus: vaidiname,  žaidžiame, piešiame, lipdome, kuriame nuotykius, kepame, statome, buriame komandas, bendraujame su kūrėjais, svajojame. Kūryba yra nepamainomas būdas pajausti save ir dalintis su kitais.

 Žaidimai ir sportas  yra vienas patraukliausių būdų augti ir mokytis, o kartu ir aktyviai pailsėti tiek vaikams, tiek suaugusiems. Todėl žaidimai niekada nesibaigia ir kasdiena gimsta, atsiranda vis nauji. Kiekviename žaidime, ar tai būtų slėpynės, futbolas ar lobio ieškojimas, vienu metu vaikas mokosi daugelio dalykų – bendradarbiauti, judėti, laikytis taisyklių, suprasti naujus dalykus, sutelkti dėmesį, laimėti ir pralaimėti, ugdome valią ir įvairius sugebėjimus.  Norisi, kad kiekvienas vaikas sugrįžtų į namus atradęs žaidimo smagumą ir išmokęs naujų žaidimų, į kuriuos norėtų ir mokėtų įtraukti ir savo draugus.

Pasaulio ir savęs pažinimas. Vaikai yra tikrieji atradėjai, filosofai, nes kiekviena vaikystės diena yra gausi atradimų, pažinimo, nuoširdaus atvirumo. Noras ir gebėjimas atvirai klausti, nuoširdžiai ieškoti ir skaidriai suprasti yra esminis žmogaus gebėjimas, kuris padeda pamatus žmogaus augimui, brandai ir visiems kitiems  pasiekimams, todėl tam norisi skirti ypatingą palaikymą, paskatinimą. Visi kartu turime pasistengti, kad vaikystėje tokios stiprios šios mūsų galios augtų, sulauktų palaikymo, nebūtų užgožtos beprasmių draudimų, melo, mados aklai mėgdžioti, o ne savarankiškai galvoti.  Vaiko pažintinių galių skleidimuisi labai svarbu yra natūrali, šviesi aplinka, nuolatinis išėjimas už pažįstamo pasaulio ribų, neskubėjimas ir suaugusiųjų palaikymas.  Viso to stovyklose yra pilna kiekviena diena, visose veiklose ir santykiuose vaikai natūraliai mokosi klausti, atrasti, vis geriau suprasti pasaulį ir save, kurti naujus santykius.

Asmeninių savybių ugdymas.  Pokalbių, žaidimų ir įvairiais kitais būdais skatiname, padedame vaikams atrasti, pamatyti savo charakterio savybes,  pradėti apie jas galvoti ir užsinorėti gerąsias savybes auginti, gerinti, o blogąsias išaugti.  Daugiausiai dėmesio skiriame savybėms, kurios yra pačios svarbiausios brandžiam, sėkmingam žmogaus gyvenimui, tai yra:  teisingumui, draugiškumui, nuoširdumui, norui mokytis, tyrinėti, paprastumui, švarumui, gailestingumui, darbštumui, kantrumui, susivaldymui, gebėjimui skirti gerą ir blogą, dosnumui, pagarbai, dėkingumui.

Sveika gyvensena ir gamta. Sveika gyvensena kuria sveikatą, tą vidinės energijos, laisvės, ramybės ir pajėgumo būseną kūno, proto ir sielos lygiu, kuri leidžia žmogui augti, pažinti ir realizuoti save. Sveikata yra be galo svarbi, žmogaus gyvenimui pamatinė kokybė,  todėl Pažinimo džiaugsmo stovyklose viskas yra persmelkta sveika gyvensena – pradedant nuo ryto maudynių, tyros gamtos, saulės, sveiko maisto, paprastos, nevartotojiškos buities, aktyvios, judrios dienotvarkės, baigiant mokytojais ir vakaro istorijomis.  Didžiausia sveikatos mokytoja ir dalintoja yra gamta, todėl veiklos lauke užima beveik visą laiką – ten maudomės, sportuojame, valgome, žaidžiame, bendraujame prie laužo, turistaujame, mokomės iš gamtos būti sveikais visomis prasmėmis. Antrasis mokytojas yra visi stovyklos vadovai, kurių dauguma ne vienerius metus domisi ir praktikuoja sveiką gyvenseną, tad turi ir realios, praktiškos patirties, entuziazmo ir supratimo, kuriuo mielai dalinasi.

Vertingi tekstai, straipsniai apie vaikus, tėvus, pedagogiką

1. VAIKAMS TĖVŲ REIKIA LABIAU NEI BENDRAAMŽIŲ.    GORDON NEUFELD straipsnis  

2. MODERNUS AUKLĖJIMAS ATIMA IŠ VAIKŲ VAIKYSTĘ. MICHAELIS WINTERHOFFAS. 

3.  KODĖL BERNIUKUS IR MERGAITES TURĖTUME MOKYTI SKIRTINGAI.  Laima Sirutienė

4.  HUMANISTINĖS PEDAGOGIKOS MANIFESTAS    (toliau ištrauka iš manifesto)

Štai dalis svarbiausių klausimų, kuriuos reikės kiekvienam (mokytojui, tėveliui) išspręsti teorinėje ir praktinėje veikloje:

1. Dvasinis gyvenimas. Tai dvasios tobulėjimo vidinis šaltinis, taip pat ir žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje šaltinis. Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį? Kaip kiekviename ugdyti dvasingą asmenybę? Kaip lavinti jų gebėjimą gyventi dvasiniame pasaulyje ir brandinti savo dvasios dovanas išoriniam pasauliui? Kaip patiems gyventi daugiabriaunį dvasinį gyvenimą ir būti dvasingos veiklos pavyzdžiu?

2. Taurumas ir Kilniaširdiškumas. Tai pačios aukščiausios žmogaus savybės, jų išugdymas yra humaniško pedagoginio proceso tikslas. Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje? Kaip mums patiems būti Tauriais ir Kilniaširdžiais nuolat bendraujant su vaikais, su kiekvienu Vaiku?

3. Atsakomybė už savo mintis ir žodžius. Mintis ir žodis yra galingiausia energija – kurianti, jei ji švari, bet griaunanti, jei ji tamsi. Turime ugdyti kiekvieno Vaiko atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokyti pozityvaus mąstymo, aiškaus mąstymo, skaistaus mąstymo ir, suprantama, mokyti pozityvaus kalbėjimo, išmintingo kalbėjimo, gražaus kalbėjimo. Kaip tai daryti? Kaip mums patiems išsaugoti savo minčių tyrumą?

4. Priežasties ir pasekmės dėsnis. Tai universalus gyvenimo dėsnis: žmogus nuolat pjauna anksčiau pasėtų priežasčių derlių ir sėja priežastis, kurios būtinai turės pasekmių artimiausioje arba tolimesnėje ateityje. Kitaip tariant, jis pats kuria savo likimą, – tai ir yra jo vidinė laisvė. Kaip padėti vaikams suvokti šio dėsnio neginčijamumą? Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių? Kaip mes patys paisome priežasties ir pasekmės dėsnio?

5. Meilės dėsnis. Meilė yra visagalė ir visą ugdymo pasaulį aprėpianti jėga. Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai? Kaip juose auginti meilės atsaką mums? Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja? Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?

6. Dvasinės bendrystės dėsnis. Tai auklėjimo pamatas ir būtinoji sąlyga. Kaip auginti tą bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku? Kaip ją sergėti? Kaip ją pritaikyti? Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys? Kaip savo sąmonės sraute auginti dvasinę bendrystę?

7. Saviugda. Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas – tai mūsų esmės atspindys. Iš to – pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema – saviugda. Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti? Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus? Kaip plėsti savo sąmonę? Kas šiame procese mums gali padėti? Kaip saviugdos keliu vesti vaikus?

Humanistinė pedagogika akcentuoja atsakymų ieškojimą ir į šiuos klausimus: kaip brandinti tikėjimą, kaip Širdį auklėti, kaip rasti gyvenimo prasmę, kaip lavinti savižiną, kaip ugdyti didvyriškumą, kaip ugdymo turinyje rasti vietos naujausiems mokslo atradimams, kaip sukurti ugdymo kursus, paremtus humanistinės pedagogikos principais ir t.t. Išskirtiniai yra šie klausimai: kaip sutaurinti žinias, kaip perteikti tas žinias „širdies kalba“, kokios yra žinių grožio perteikimo formos, kokiais dvasiniais doriniais dialogais jas sėti vaikų sielose. ….. „

 Pilnas manifesto tekstas         http://www.humanistinepedagogika.lt/thpc/hp-manifestas/manifestas-lietuvi%C5%A1kai/