Kaip augame

  • Didžiausias ir įtikinamiausias mokytojas yra pavyzdys ir mes mokomės vieni iš kitų – vaikai iš mokytojų, mokytojai iš vaikų, vaikai iš vaikų. Esame apsupti žmonių, iš kurių norisi mokytis, su kuriais norisi būti.
  • Nuolatos esame Gamtos glėbyje, jos skaidrume, paprastume, grožyje, dosnume, ramybėje ir tai mus keičia, augina.
  • Žaidžiame, mokomės žaisti, nes tai nuostabus būdas augti, nes giliąja prasme gyvenimas yra gerumo ir pažinimo žaidimas.
  • Kalbamės apie tai, kas  mums rūpi, kas svarbu, ką jaučiame, kuo norime pasidalinti.
  • Mokomės džiaugtis kiekvieno žmogaus augimu, mažais ir dideliais atradimais.
  • Primirštame žodį „ne“ ir prisimename žodžius „nuostabu“, „darome“.

Vertingi tekstai, straipsniai apie vaikus, tėvus, pedagogiką

1. VAIKAMS TĖVŲ REIKIA LABIAU NEI BENDRAAMŽIŲ.    GORDON NEUFELD straipsnis  

2. MODERNUS AUKLĖJIMAS ATIMA IŠ VAIKŲ VAIKYSTĘ. MICHAELIS WINTERHOFFAS. 

3.  KODĖL BERNIUKUS IR MERGAITES TURĖTUME MOKYTI SKIRTINGAI.  Laima Sirutienė

4. LEVAS TOLSTOJUS APIE VAIKŲ AUKLĖJIMĄ :     „Aš apie auklėjimą niekada nerašiau, todėl, kad manau – auklėjimas susideda iš paties suaugusiojo žmogaus judėjimo į priekį, auklėjimosi – tik tuo žmonės įtakoja kitus, auklėja juos. Ir tuo labiau vaikus, su kuriais jie susiję. Būti teisingu ir sąžiningu su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas vyksta mūsų sieloje – vienintelis auklėjimas. O štai pedagogika yra mokslas apie tai, kaip, pačiam gyvenant lengvabūdiškai, daryti „gerą“ įtaką vaikams. Panašiai veikia mūsų medicina – kaip, gyvenant prieš gamtos dėsnius, būti sveiku. Mokslai šie yra gudrūs ir tušti, ir niekada nepasiekiantys savo tikslo. Visi auklėjimo sunkumai išplaukia iš to, kad tėvai, ne tik netaisydami savo trūkumų, bet dar ir pateisindami juos, nori nematyti šių trūkumų savo vaikuose.“

5.  HUMANISTINĖS PEDAGOGIKA  (toliau ištrauka iš humanistinės pedagogikos manifesto, plačiau apie HP skaitykite   http://www.humanistinepedagogika.lt/hp-esme/pamatiniai-filosofiniai-hp-teiginiai/  )

Štai dalis svarbiausių klausimų, kuriuos reikės kiekvienam (mokytojui, tėveliui) išspręsti teorinėje ir praktinėje veikloje:

1. Dvasinis gyvenimas. Tai dvasios tobulėjimo vidinis šaltinis, taip pat ir žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje šaltinis. Kokiais šviesiais ir kūrybingais vaizdiniais mums turtinti kiekvieno Vaiko dvasinį pasaulį? Kaip kiekviename ugdyti dvasingą asmenybę? Kaip lavinti jų gebėjimą gyventi dvasiniame pasaulyje ir brandinti savo dvasios dovanas išoriniam pasauliui? Kaip patiems gyventi daugiabriaunį dvasinį gyvenimą ir būti dvasingos veiklos pavyzdžiu?

2. Taurumas ir Kilniaširdiškumas. Tai pačios aukščiausios žmogaus savybės, jų išugdymas yra humaniško pedagoginio proceso tikslas. Kaip, kokiais pavyzdžiais ir kokio turinio mokomąja medžiaga tas savybes mums brandinti kiekvieno Vaiko sieloje? Kaip mums patiems būti Tauriais ir Kilniaširdžiais nuolat bendraujant su vaikais, su kiekvienu Vaiku?

3. Atsakomybė už savo mintis ir žodžius. Mintis ir žodis yra galingiausia energija – kurianti, jei ji švari, bet griaunanti, jei ji tamsi. Turime ugdyti kiekvieno Vaiko atsakomybę už savo mintis ir žodžius, mokyti pozityvaus mąstymo, aiškaus mąstymo, skaistaus mąstymo ir, suprantama, mokyti pozityvaus kalbėjimo, išmintingo kalbėjimo, gražaus kalbėjimo. Kaip tai daryti? Kaip mums patiems išsaugoti savo minčių tyrumą?

4. Priežasties ir pasekmės dėsnis. Tai universalus gyvenimo dėsnis: žmogus nuolat pjauna anksčiau pasėtų priežasčių derlių ir sėja priežastis, kurios būtinai turės pasekmių artimiausioje arba tolimesnėje ateityje. Kitaip tariant, jis pats kuria savo likimą, – tai ir yra jo vidinė laisvė. Kaip padėti vaikams suvokti šio dėsnio neginčijamumą? Kaip kiekvieną Vaiką išmokyti atpažinti priežastis dabartiniuose „pasėliuose“ ir analizuoti bei padaryti išvadas iš jo paties gyvenime kilusių įvairių pasekmių? Kaip mes patys paisome priežasties ir pasekmės dėsnio?

5. Meilės dėsnis. Meilė yra visagalė ir visą ugdymo pasaulį aprėpianti jėga. Kaip mylėti visus vaikus ir kiekvieną atskirai, kad jie priimtų meilę ir pasiduotų jos auklėjamajai įtakai? Kaip juose auginti meilės atsaką mums? Kaip ugdyti meilę artimui ir viskam, kas egzistuoja? Kaip savo meilę vaikams ir kiekvienam Vaikui išreikšti vis subtiliau?

6. Dvasinės bendrystės dėsnis. Tai auklėjimo pamatas ir būtinoji sąlyga. Kaip auginti tą bendrystę su savo mokiniais, auklėtiniais, su kiekvienu Vaiku? Kaip ją sergėti? Kaip ją pritaikyti? Kokie turi būti mūsų bendravimo su vaikais ir su kiekvienu Vaiku ypatumai, prasmė, turinys? Kaip savo sąmonės sraute auginti dvasinę bendrystę?

7. Saviugda. Kiekvienas esame savo subjektyvaus ugdymo lauko, į kurį įtraukiame vaikus arba atskirą Vaiką, kūrėjas. To lauko galia ir kokybė priklauso nuo mūsų asmenybės ir mūsų kultūros: charakterio, būdo, jausmų, minčių, žinių, siekių, pasaulėžiūros. Mūsų ugdymo laukas – tai mūsų esmės atspindys. Iš to – pati fundamentaliausia humanistinės pedagogikos problema – saviugda. Kaip ji vyksta? Kaip ir ką tobulinti? Kaip padaryti, kad mūsų žodžiai atitiktų darbus? Kaip plėsti savo sąmonę? Kas šiame procese mums gali padėti? Kaip saviugdos keliu vesti vaikus?

Humanistinė pedagogika akcentuoja atsakymų ieškojimą ir į šiuos klausimus: kaip brandinti tikėjimą, kaip Širdį auklėti, kaip rasti gyvenimo prasmę, kaip lavinti savižiną, kaip ugdyti didvyriškumą, kaip ugdymo turinyje rasti vietos naujausiems mokslo atradimams, kaip sukurti ugdymo kursus, paremtus humanistinės pedagogikos principais ir t.t. Išskirtiniai yra šie klausimai: kaip sutaurinti žinias, kaip perteikti tas žinias „širdies kalba“, kokios yra žinių grožio perteikimo formos, kokiais dvasiniais doriniais dialogais jas sėti vaikų sielose. ….. „